Eilėraščiai sukurti 1966 - 1982


  Karalių pasaka

  - O jeigu numirčiau, 
  ar su manim žaistum?
  Su manim žaistum? 

               ...kartą gyveno karalius.
               jis valdė žvaigždes ir vėjus 
               ir leido įsakymus
               saulei tekėti ir leistis.

  - O jeigu numirčiau, 
  ar plaukus šukuotum man?
  Plaukus šukuotum?

                ...ėjo kartą karalius keliu,
                ten rado ėriuko pėdą...
                Ją norėjo ant delno paimt,
                Bet subiro pėda.

  - O jeigu numirčiau,
  ar mane tu migdytum?
  Migdytum mane?

                ...ir senas sulinkęs karalius
                verkia dabar prie ėriuko pėdos... 

  - O jeigu numirčiau ...
                                 Debesų lieptais(1966)

 

   Kvailutės Onulės rauda

   Rado prie tako Onulė
    raudoną siūlą
    iš vaikiškos kojinės, 
    o gal iš vaivorykštės?
   atsisėdo prie tako
   ir pagailo Onulei to siūlo,
   ir iš gailumo -
   apsiverkė.

   Ir pagailo Onulei
   vyturio lizdo dirvone,
   šį rytą į kūdrą įkritusios bitės
    ir smėlyje vaiko pėdos.

   Ir pagailo Onulei,
   kad plūgais apars
   vyturio lizdą dirvone,
   kad bitė ratuota namo nesugrįš
   ir liks alkana bičių motina,
   kad vaikai tie - užaugs ir pasens,
   o raudonos vaikiškos kojinės
   bus per mažos jų kojoms.

   Sėdėjo prie tako Onulė
   ir verkė, 
   laikydama rankoje siūlą,
   taip verkė, 
   lyg būtų sudegę namai.
                                     Saulės grąža (1969)

  Rauda boružei. Vasaros sapnas

  Rytą,
  patekant saulei,
  mirė boružė.

  Ją vežė iškeltą aukštai
  stikliniam laše.

  Pakelėj be kepurių stovėjo 
  basi šienpjoviai.
  Žybčiojo dalgiai.

  Priekyje dvylika raitelių jojo.
  Kaip nupiešti jų žirgai 
  ėjo nuleidę galvas.
  Ir nesimatė, kur baigiasi kelias.

  Šalia katafalko
  ėjo mergaitė raiša - 
  ji buvo boružės sesuo.

  Raudotojų dvylika
  tų dvylika
  juodai gobturuotų naktų
  paskui raudodamos ėjo:
          "Saulele, saulele,
           auginki smilgelę
           boružei pakilt".

  Saulę ant dalgių galando -
  dalgiais pakirto smilgelę - 
  dvylika raitelių jojo -
  krito rasa ---
                           Saulės grąža (1969)
 
 
 

 

   Sekmadienio baladė

   Ten pilna bus bičių. Ten avys -
   lyg pienių galvutės iš tolo.
   Ten krisiu į žolę, 
   išmesiu rankas kaip nušautas.

   Ir bėgs per mane avys,
   debesys bėgs ir vėjas,
   ir skruzdė delne pasiklys.

   Ir liksiu bevardis,
   tarytum vainikas,
   pinamas moterų rankose
   Joninių nakčiai.

  Tyliai, kaip auga žolė,
   žiūrėsiu į dangų.
   Ir vėjas glaustysis -
   jausiu jo minkštą kailį.

   Priėję galvijai apuostys:
   aš juk - žolėdis.

   Ir žolės peraugs mane
   lyg pievoje paliktą laikraštį.

   Tai šitaip iš lėto
   pamirš mane moterys,
   surūdys durų rankenos,
   medis sueižės...

   Kaip lengva užmiršti mane,
   šitaip gulintį
   išmestom rankom!

   O moterys vieną sekmadienį
   išplautą vandens
   upe nuplukdys mano vardą.
                                  Debesų lieptais (1966)

  Vaikystė

  Išdygo liepa
  su avele,
  prie jos pririšta.

  Ir tėvas
  ėmė statyt trobą
  su močiute,
  stovinčia asloj,
  su senelio kosėjimu seklyčioj
  ir dirbti visokius darbus - 
  vis su mano akim.

  Paskui tašė suolus,
  apsėstus žmonių,
  stalui lentas obliavo
  vis su motina,
  plaunančia stalą - 
  ir vis su krauju,
  vis su krauju 
  būdavo stalo lenta.

  O langus kai dėjo,
  tai dėjo ir daužė,
  dėjo ir daužė - 
  ir vis su gaisru, 
  vis su gaisru
  būdavo lango stiklai.
                              Tie patys žodžiai (1980)

   Paprasta daina

  Sėdžiu ant kranto,
   metus skaičiuoju,
   žiūriu į vandenį
   arba galvoju.

   Laukiu vasaros
   arba laiško,
   arba klausausi,
   kaip sielos vaikšto.

   Lietūs praeina,
   nutirpsta sniegas
   - tik tavo žodžio
   neatneša niekas.

   Štai jau kiek metų
   paukščiai sugrįžta...
   Į tave žiūriu vis
   - tavęs nepažįstu.

   Regiu tavo veidą
   baltą - kaip akmenį.
   Apie tave galvoju
   - tavęs neatmenu.
                              Tie patys žodžiai (1980)

 

  Fragmentas

  Poezija
  kalba tiems,
  kurie
  supranta daugiau
  negu
  gali jinai pasakyti.

  Poezija
  yra ir tiems,
  kurie
  iš jos tyčiojasi,
  ir tiems, 
  kurie
  negali kalbėti
  arba
  yra
  užmiršti.

  Poezija
  lygiai taip pat yra -
  ir žvėrims,
  ir saulėgrąžoms,
  ir peteliškėms,
  ir ankstyvai
  gabiai
  paukščių liaudžiai.
                                Tie patys žodžiai (1980)

   * * *

   Todėl, kad naktis ir diena,
   kad gyvas esu, kad šalna
   baltina kaulus, todėl, 
   kad patekėjo žvaigždė,
   voras kad eina tinklu,
   kad saulėje šiąnakt tylu,
   kad lūpas priglaudžia aušra
   taip, kaip pasaulis yra.
                              Tie patys žodžiai (1980)

   * * *

 Iš trumpo gyvenimo
   mokaus ilgai gyventi.
   Juokiuos vargdamas,
   verkiu - per šventę.

   Toli gyvenu,
   arti važiuoju
   ir nemoku dainos,
   kurią dainuoju.
                             Tie patys žodžiai (1980)
 
 

 

                                         Titulinis puslapis           Eilėraščiai, sukurti 1982- 1996          Kukučio baladės